Ilgas laiko tarpsnis ir jis vėl stovi prieš ją šelmiškai šypsodamasis. Taip kaip moka tik jis.
Ji taip pat šypteli, tačiau nuleidusi galvą žengia žingsnį atgal.
Užmerkia akis ir tyliai atsidūsta. Lyg skaudėtų.
- Pasiilgau,- sukužda jis ir žengia žingsnį į priekį.
Tarsi pajutusi pavojų mergaitė traukiasi vis tolyn, suspaudžia gležnas rankas į du mažus kumštelius ir dar stipriau užmerkia akis.
Ji nenorėjo matyti, nenorėjo girdėti, bet širdis jos neklauso.
Pajutęs jos baimę jis dar labiau artėja. Viena ranka paima jos delną, kita švelniai pakelia jos veidą ties savuoju.
Ji atsimerkia. Akyse spindi didžiulė baimė. Ji visa virpa ir nori bėgti. Kuo toliau nuo jo. Bet kojos neklauso.
Jis vėl šypteli. Pasilenkia ir pabučiuoja.
Mergaitė krūpteli ir tarsi išgąsdinta pasitraukia.
- Visada kartojome, kad esame vaikai, mėgstantys žaisti su ugnimi. Pameni?- tyliai, bet tvirtai ištaria jis.
- Tik ne tada kai toji ugnis nebesuvaldoma ir ima deginti,- sukužda ji ir nusisuka.
Veidu tyliai nurieda ašara.
- Mes ne vaikai. Ir žaidimai turėtų džiuginti, o ne skaudinti,-dar tyliau sukužda ji.
Ir ji nueina žinodama, kad žaidimas dar nesibaigė.
Jis nestabdo jos tik tyliai palydi akimis.
- Mes visada buvome tie vaikai ir jais liksime,-ištaria jis ir pasuka į kitą pusę.
Ir taip. Jie vis dar tie patys, tik tai jau nebe JIE. Tai Jis ir Ji. Su savo skirtingais gyvenimais kuriuos sujungia viena - PRISIMINIMAI.
Ir visada kuriam nors prisiminus, žaidimas prasideda iš naujo.