Nemoku rašyti apie fotografus, nemoku analizuoti ir pristatyti, bet jei įdomu, jūs galite naudoti visokio tipo paieškas ir vertėjus, reikia tik žinoti pavardę. Šiandien aš siūlau šitą, jau senoką, bet tegu: http://www.horvatland.com/pages/entrevues/12-witkin-en_fr.htm

Apie Jį aš galvojau traukiny Prancūzijoje. Witkin yra amerikietis. Nesvarbu, nors istorijai ir mąstymo kampui suprasti gal ir reiktų į tai atkreipti dėmesį. Gimė 1939. Vis dar gyvena. Turėjo galimybę pažaisti futbolą su dar šviežia mergaitės galva, bet nežinau, ar tuo pasinaudojo. Studijavo net būdamas mano metų, taip maždaug keturiasdešimties, kol valgė rašytojo duoną. Nekomercinis. Prancūzija. Prieš mane sėdėjo bobutė. Ne, Lietuvoj būtų bobutė, čia prieš mane sėdėjo dama. Kokių septyniasdešimties. Buvo kiek šalta, prasegtas elegantiškas tamsaus mėlynumo paltas išdavė gyvenimo pasekmes. Vieno kapšo liemenėlė. Nebuvo gaila. Įsivaizdavau Witkin‘ą mano vietoje. Pirma jis sėdėtų ramiai, atsisagstant palto sagoms jam darytųsi vis karščiau ir karščiau, nors ir daug matęs norėtų, drebėtų, kiltų vaizdai ir vaizdiniai. Per vidurį, virbalu nustumiant į vidurį. Arba ne, taip, kaip buvo, labai nukaręs vienas ir mielas jorkšyro terjeras, su krūtimi dantyse. Et, kaip norisi sakyti „papas“, kai matai jo nuotraukas, bet atmetus šlykštumą ir paklausius autoriaus apie estetiką, kūną, atstumtuosius, kaip jis dirba ir kiek jis dirba, sakai „krūtis“. Švelniai šituose šaltuose, groteskiškose, lavoninėmis atsiduodančiuose vaizduose. Nežinau kaip būtų toliau, tikriausiai labai retas, na tas, kuriam smegenys tiek leidžia, kažką gal panašaus į jo mintis sukurtų. „Žinojau“ tik tiek, kad jis tikrai ją užkalbintų. Matydamas, kalbėdamas, skaitydamas apie tokius žmones man visada norisi susipažinti su jo artimaisiais – žmona, vaikais, turbūt labiausiai su žmona. Įdomu, kokie žmonės gyvena šalia, manau, kad tas labai daug išduoda apie autorių. Negaliu sakyti, kad visiškai suprantu, bet bandau, bet žaviuosi, bet nesuprantu, bet gilinuosi. Gal būt jei kurčiau „kažką panašaus“, galvoju taip, mano aplinkoje nebūtų tiek daug šalutinių planų. Kurių, gal ir neteisus esu, Witkin‘o fotografijose gan daug. Gal būt imčiau „detalę“, pavadinkim sulūžusius žmones ir arklių galvas taip, ir palikčiau juos labai vienus aplinkoje, žaisdamas tik su šviesa. Niekada nefotografuosiu, galvoju tik. Kodėl kalbu apie jį? Gal todėl, kad daug prisižiūrėjęs imu traukiny matyti... arba todėl, kad man patinka tiek dirbantys ir tiek mąstantys žmonės, o gal todėl, kad genijai paprastai būna įdomūs ir gal ir nepavyks išmokti iš jų daug, kažką pasiimsiu.

http://www.youtube.com/watch?v=i19-SmPWuq4&feature=related

http://www.youtube.com/watch?v=bO7_HGb_CtQ&feature=related