Visi pastebime, kad jau po truputį rudenėja. Saulė leidžiasi vis anksčiau ir medžiai po truputėli ima įgauti rudens spalvas.
Gerai prisimenu praeito rudens pradžia. Graužatis, kad greitai reikės kibti į mokslus, prasta nuotaiką dėl netikusio oro.. Bet šiemet su rudenėjančia žeme į širdį beldžiasi kai kas kito..
Vasaros kelias dienas teko praleisti kaime, pas senelius. Ir būdama ten pastebėjau tiek visko gražaus, ko anksčiau tikrai nepastebėdavau. Pastebėjau vorą, ropojantį rasotu voratinkliu kurį rėžė rytinės saulės šviesa. Pastebėjau vėją, draskantį šimtamečių eglių viršūnes. Pastebėjau nuostabų vakarėjantį raudoniu nulietą dangų.. Ir visą tą grožį taip norėjau įamžinti. Man taip norėjosi juo dalintis su kitais. Ir štai, jau antrą savaitę degu noru fotografuoti. Degu noru atskleisti tiek gamtos, tiek žmogaus buities grožį. Bet man trukdo tai, kad nelemtas fotoaparatas ėmė ir sugedo...
Taigi litas po lito, kapeika po kapeikos taupau, ir tikiuosi, kad su tėvų pagalba jau greitai turėsiu aparatą, ir tikiuosi jau greitai skaidrinti kam nors nuotaiką, grožiu kurį įamžinsiu.
Jūsų, Evelina.